-
Alksta siela ir taip trokšta dvasia,
Prie Tavo atsargų veda mane.
Tai ko man reikia — Tu vienas esi,
Troškulio, alkio neliks tik Tavy.
Duok, Dieve, valgyt, duok man ir gert;
Alkti ir trokšti neleiski man.
Duok man gyventi Tavąja jėga,
Alkti ir trokšti nenorime — ne!
-
Tu mano maistas, gyvybės vanduo,
Manąją dvasią tik Tu gaivini.
Valgyt ir gerti Tave nuolatos,
Melstis, skaityti — išlikti Tavy.
-
Tu Dievo Žodis — pilnatvę teiki.
Tu ir Dvasia — todėl Dievas many.
Žodis Tavasis maitina mane,
Dvasioje gerti mes galim Tave.
-
Maistas nužengęs Tu mums iš dangaus.
Persmeigtas Tu, kad mums gerti Tave.
Tu nesibaigiantis maistas šiandien,
Tu kaip vanduo man — gyvybės versmė.
-
Žodyje Tavo — gyvybė, Dvasia,
Kad Žodžiu Savo maitintum mane.
Savo Dvasia gyveni manyje,
Kad aš galėčiau vis gerti Tave.
-
Mėgaujuosi aš Tavuoju Žodžiu,
Valgysiu tol, kol man alkis išnyks.
Savo dvasia tik Tavęs aš siekiu,
Gersiu aš tol, kol manęs netroškins.
-
Viešpatie, valgyt ir gert iš Tavęs,
Skaitymu valgyt, maldoj gert Tave.
Skaitant mes valgom, maldoj — geriame.
Viešpatie, Tu esi mūsų puota.
-
Viešpatie, štai mes puotaujam drauge.
Dvasios pripildytas, sotus Žodžiu.
Būk, Viešpatie, Tu man puota tokia.
Ko neragavo nei vienas žmogus.