24. GYRIUS VIEŠPAČIUI UŽ JO MEILĘ
(R116, A154)

  1. Negalime protu suvokti tai,
    O Viešpatie, kaip Tu mus pamilai.
    Bet norime pilnatvę meilės šios
    Suvokti ją, nors jos negalim niekaip išmatuot.
  2. Nėra kaip meiles Tavo išsakyt,
    Nors siela bando vis dar pasakyt.
    Ir nusidėjėliams paskelbsiu aš:
    Jo meilė gelbsti, nebespaus jau nuodėmių našta.
  3. Jo meilės neįmanoma išgirt,
    Bet širdimi aš noriu tai patirt.
    O Viešpatie, šis gyrius iš dangaus
    Išsklaidė tamsą ir nuostabią šviesą pamačiau.
  4. Nors šiandien pažinimo trūksta man,
    Nesugebu Tau žodžių aš atrast.
    Pripildyk mano indą Savimi,
    Gyva versme Tu mano širdį nuolat atgaivink.
  5. Jei tuščias indas, nebėra tėkmės;
    Nei meiles žodžių, nieko nėr išties.
    Bet drįstu aš ateiti pas Tave,
    Šią teisę duoda Tavo meilė jau man išlieta.
  6. O Viešpatie, uždeki širdį man!
    Ir veski, nes sunku man eit pačiam.
    Tikėjimu man troškulį malšink,
    Nuo žemiškų šaltinių Tu mane, meldžiu, atskirk.
  7. Kada regėsiu Tavo veidą aš,
    Giedosiu, Viešpatie, aš giesmę šią.
    Išaukštinsiu aš Tavo meilę mums:
    Jos gylį, plotį, aukštį — nesuvokiama tai mums.
« Grįžti